lukutas

lùkutas sm. ppr. pl. (1) 1. žr. lakatas 1: Kam tus lùkutus dulkini? Ll. Kai ims bartis, griebk savo lùkutus ir bėk! Up. Neparejo nei lukutų atsiimti Kltn. Vienais lùkutais apsirėdė Lkv. 2. Tv, Kv, K.Būg žr. lakatas 3.

◊ lùkutus sumèsti į kùpetą susituokti: Sumèskiat lùkutus į kùpetą ir gyvenkiat sau Tl.